Skrydžiai lėktuvu – pirmoji patirtis

Skrydziai beveik iki tol, kol man sukako aštuoniolika metų, man buvo labai mažai patirtas ir netgi baisokas dalykas. Siaubo filmų apie žudikus lėktuve paauglystėje daug nežiūrėdavau, o dramos apie katastrofas atrodė nuobodokos, todėl skrydziai man niekada nekėlė baimės nukristi. Žinoma, visiškai išsiginti šios baimės irgi negaliu: kai ketindama skristi skrydziai is vilniaus sėdžiu lėktuve ir laukiu pakilimo, akis užkliūva už oro uosto darbuotojų susiraukusiais, nedėmesingais veidais. Tada apima panašus jausmas, kokį sykį patyriau, kai pakeleivingos mašinos vairuotojas prie vairo ramiai gurkšnojo iš „žalių devynerių“ butelaičio. Tačiau skrydžiai – ne chirurgija, o nepagautas – ne vagis, taigi jei pilotas nelaksto įsikandęs degtinės butelio, lipant į lėktuvą nederėtų jaudintis labiau, negu lipant į troleibusą.

Skrydziai_lektuvu

Kaip, ko gero, ir dauguma tautiečių, su lėktuvais artimiau pradėjau susipažinti Lietuvoje išpopuliarėjus ryanair skrydziai. Tuo metu – gal dėl tam tikros mistikos auros, supančios transporto priemones, kurios pakyla į orą – šios aviakompanijos lėktuvai dar neatrodė panašūs į padangių autobusus, į kuriuos dar neįlipus pradedi ilgėtis momento, kai aukščiausioji valia ir priartėjęs kelionės tikslas išgelbės iš kaustančių sėdynių. Pamenu, kaip sykį skrydziai i londona iš Kauno metu žavėjausi stiuardų „pasirodymu“: jų rodomi šoniniai išėjimai buvo išreikšti kaip niekad plastiškai ir sinchroniškai, o „pavojaus atveju iškrisiančią deguonies kaukę“ norėjosi užsidėti tuoj pat, vien tam, kad galėtum atkartoti žavią stiuardų pantomimą. Vėliau į šiuos pantomimos bandymus skrydziai metu žvilgtelėdavau tik puse akies, jei apskritai pakeldavau žvilgsnį nuo knygos.

Tiesa, pati pirmoji mano patirtis su lėktuvais visai nebuvo susijusi su skrydziai akcijos. Būdamas keturiolikos metų buvau be galo užsimaniusi šokti parašiutu (tiksliau, troškau to dar nuo devynerių, bet tik nuo keturiolikos buvo galima tai padaryti su tėvų leidimu). Visi kiti skrydziai su komercinėmis avialinijomis tikriausiai neįvarė tiek baimės mano mamai, kaip tas sykis, kai piknikaudama apačioje stebėjo iš lėktuvo (kone išstumtą) mažą taškelį, kuris vėliau šleptelėjo ant žemės ir susitrenkė kryžkaulį. Tiesa, nelabai smarkiai. Šios patirties, atvirai sakant, ne taip gerai ir atsimenu – matyt, tai bus vienas iš vaikystės ar paauglystės drąsos pasireiškimų, kurie atrodo kvailoki ir kone neįmanomi vėliau.

Tačiau „meilės ir neapykantos“ romanas su lėktuvais dar nesibaigė. Viena vertus, skrydziai pigiausi man suteikia galimybę pamatyti daug kraštų arba grįžti į tuos pačius vėl ir vėl, pernelyg nesijaudinant dėl sugaišot laiko ar mano finansus smarkiai pranokstančių išlaidų. Nelabai sunkiai pasiroganizavusi skrydziai realiuoju laiku, galiu susitikti su draugais, gyvenančiais užsienyje ir išsirinkti mėgstamas vietas kituose Europos miestuose.

Kita vertus, ne sykį pasitaikė pavėluoti į lektuvą arba kaip kitaip užsrigti svetimoje šalyje: kad ir tada, kai skrydžiai buvo atšaukti dėl Islandijos ugnikalnio neįmanomu įsiminti pavadinimu išsiveržimo. Tuomet buvau atsidūręs Prancūzijos pietuose po dvi savaites trukusių suimprovizuotų atostogų – tai yra, pabėgimo iš paskaitų. Kadangi žinojau, kas dedasi oro uostuose, nusprendžiau grįžti autostopu. Po keleto parų kavos, cigarečių, markeriu užrašytų ženklų bei pažeminimo jau buvau namuose. Šalia to fakto, kad skrydziai i lietuva buvo atšaukti, ironiška pasirodė tai, kad vienas iš žmonių, kurie mane pavežė nuo vienos benzino kolonėlės iki kitos, buvo pilotas. Žinoma, dėl keleto nemalonių patirčių neketinu atsisakyti kelionių lėktuvu: štai naujai atsidarę skrydziai lietuva norvegija jau paskatino išmėginti stovyklavimą Norvegijos fiorduose, o įvairių aviakompanijų nuolaidos – keliones ir už Europos Sąjungos ribų.  

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.